– Aurelijau, papasakokite, kada susidomėjote fotografija. Kaip išmokote šio meno?
– Neturiu legendos, bet pradėjau domėtis fotografija vaikystėje, nežinodamas, kad tai gali virti kažkuo daugiau. Pirmasis nupirktas fotoaparatas buvo tiesiog užgaida. Pamenu, savo miestelyje mėgdavau stebėti fotografus, o, kai mane fotografuodavo su beždžionėle ar dviračiu, tie fotografai, atrodo, aiškiai suprasdavo, ką galvoju.
Vėliau atėjo laikas, kada pamačiau, kad pats turiu norą, jaučiu džiaugsmą fotografuodamas, pažindamas žmones, su jais bendraudamas per fotosesijas. Ir, kas įdomiausia, džiaugsmą kėlė tai, kad tie žmonės ateidavo pas mane fantastiškai nusiteikę. Matyt, tuo tarpu man trūko tokių emocijų.
Keista, bet dauguma žmonių manyje jau tada matė potencialą fotografuoti žmones, įamžinti jų vidinius išgyvenimus, džiaugsmą ir akimirką, kuria jie gyveno. Mano fotografijoje jau buvo tas tiesmukumas, parodydavau žmogų toks, koks jis yra.
– Socialiniuose tinkluose pasakojate, kad darote terapines fotosesijas. Kuo jos skiriasi nuo įprastų?
– Kalbėti apie terapines fotosesijas sugalvojo mano žmona. Ji puikiai mato žmonių galimybes. Kristina pastebėjo, kad fotografuodamas klientus atskleidžiu jų dabartinę emociją, parodau jų galimybes. Žinoma, tai vyksta ne tik per nuotraukas, su tokiu žmogumi reikia daug bendrauti, kol atrandi ryšį, kuriuo galima susikalbėti.
Terapinė fotosesija turi kelis etapus. Ją vadinu kelione į save – geriau pažįstant save, savo vidų. Kai žmogus ateina į fotosesiją, aš tarsi išnykstu, lieka tik jis su savo „veidrodžiu“. Pats tampu kliento atspindžiu, tokiu dvigubu, galinčiu dar viską „pagražinti“, bet nuotraukos, matomos realiu laiku fotoaparate, niekada nesumeluos. Tuomet prasideda tikra kelionė į save.
Iš pradžių daug kalbamės, susipažįstu su kliento vertybėmis, savybėmis, kurios tuo metu yra svarbios pačiam žmogui. Kiti etapai yra labai įvairūs, kartais pradedame fotosesiją, kartais einame pasivaikščioti ir pasikalbėti. Neįmanoma nuspėti, kaip viskas tęsis. Labai svarbu, ką žmogus nešiojasi savo širdyje ir mintyse. Būna įvairiausių situacijų: kartais žmogus nori įveikti baimes, kartais nuotraukose atskleisti visai kitokią savo pusę. Tuo mane ir žavi kiekvienas atėjęs bei papasakojęs savo istoriją. Jų būna, patikėkite, labai įvairių. Paskutinis etapas susijęs su mano minėtomis žmogaus galimybėmis, kada jis savo akimis pamato, kiek jis daug gali.
Jeigu vienu žodžiu reiktų papasakoti, kas yra terapinė fotosesija, tai sakyčiau savęs stebėjimas iš šono. Juk to labiausia reikia, kad pamatytumėme tikrą, savąjį „Aš“.
– Ar pats sugalvojote tokią fotosesijų idėją, o galbūt jos populiarios ir užsienyje?
– Tokių fotosesijų nesu matęs, nes jų neįmanoma matyti. Apie jas galima tik išgirsti iš žmonių, kurie dalyvavo. Nežinau, ar kas daro ką nors panašaus, bet, manau, kad taip. Bus galima po šio straipsnio pasiskaityti komentarus ir sužinosime – daro ar ne (juokiasi). Pats sugalvojau tokią idėją jau seniai, bet gryninau kelerius metus su daugelio žmonių pagalba.
– Pastebėjau, kad dažniausiai jūsų fotosesijose dalyvauja moterys, kaip manote, kodėl vyrai vengia tokios veiklos?
– Moterys dažniausiai yra atviros sau pačioms, bet buvo ir labai nuoširdžių vyrų. Tai vadinu patirtimi. Dažniausiai neįkainojama.
– Viename savo įrašų teigiate, kad net 99 proc. žmonių nemėgsta fotografuotis. Kaip išmokote juos pamilti fotografiją?
– Statistika rodo, kad 99 proc. žmonių vengia fotografuotis, ir manęs tai nedžiugina, todėl aš bandau daryti viską, kad šie skaičiai pasikeistų. Norėčiau, kad net 99 proc. žmonių po mano fotosesijos pamėgtų fotografuotis. Ar tai įmanoma? Manau taip, svarbu tik daryti tai iš visos širdies ir kiekvieną individualiai išklausyti.
O meilę fotografijai įsiskiepija patys klientai, niekas iš išorės negali daryti tam įtakos, tik pats žmogus. Reikia su juo tik kartu pabūti, pakalbėti, suprasti. Viskas. Svarbiausia jausmas – tikras jausmas, tikra emocija. Nesuvaidinta, o patirta.
– Kiekvienas žmogus – individualus, su savomis emocijomis, charakteriu, išgyvenimais. Kiek laiko užtrunka, kol susibendraujate su žmogumi?
– Labai įvairiai. Žmonės juk tokie skirtingi. Vieniems reikia kelių minučių, o su kitais tenka bendrauti ilgiau, bet išgirsti ir suprasti pavyksta greitai. Kitas dalykas, kaip greitai jie patys supranta, išgirsta save. Tiesa, fotosesijos metu labai dažnai pasikeičia žmonių charakteriai, išgyvenimai ir emocijos.
– Kas yra sunkiausia tokių fotosesijų metu?
– Nevirsti žmogumi, kuris patarinėja, stebi visą procesą, kartais net žmogaus revoliuciją.
– Terapines fotosesijas esate palyginęs su erotinėmis. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kuo jos skiriasi?
– Erotika yra tik galvoje. Taip, terapinė fotosesija yra savęs apnuoginimas, tik ne rūbais ar kūno parodymu, o minčių. Tai reikalauja kur kas didesnių pastangų. Po terapinės fotosesijos beveik visi gali drąsiai fotografuotis erotinei fotosesijai. Būna net taip, kad vieną iš fotosesijos etapų paverčiame lengva erotine fotosesija.
Erotinės fotosesijos turi savo specifiką, jose drąsa ateina iš žmogaus noro parodyti kūną, terapinėse fotosesijose drąsa kyla iš vidaus, kai kartais save reikia suprasti kitaip.
– Kokios nuotraukos gimsta po tokių nuoširdžių pokalbių su žmogumi? Kuo jos skiriasi nuo įprastų fotografų nuotraukų?
– Jeigu svarstote, ar jos turi vertę, tai taip. Tokios nuotraukos yra labai gilios, ir tik labai nedaug galima jų išvysti viešumoje, nes žmonės nori pasilikti sau. Jos paslaptingos, dažniausiai rodomos tik tiems, kurie yra brangūs ir artimi.
Dažniausiai iki geriausių nuotraukų, kurias gavo per fotosesiją, žmogui reikia dar paaugti. Tikiu, kad vieną dieną mano klientai savo visą terapinių fotosesijų evoliuciją, eigą norės paviešinti, rodydami pavyzdį kitiems.
– Kokia fotosesija jums per visus darbo metus buvo pati įsimintiniausia?
– Kiekviena fotosesija įsimena, bet taip pat greitai ją ir pamirštu, nes kartais kaip tikras kunigas turiu išklausyti, o pajautęs paleisti informaciją, kad ji žmoguje sužibėtų kitomis spalvomis.
Kiekvienai tokiai fotosesijai, jaučiu, galima būtų rašyti po knygą. Iš tiesų, fotosesija prasideda dar tada, kai pats žmogus dar nežino, kad ji prasidėjo, kad jis eis fotografuotis. Pati fotosesija yra tik vienas gyvenimo etapas, po kurio, tikiuosi, žmogus save pasuko tinkama kryptimi.
